Balandžio 25-osios rytą, Šilutės lopšelyje-darželyje „Gintarėlis“, rinkosi visos Lietuvos lopšelių-darželių „Gintarėlis” atstovai pratęsti jau šešioliktus metus gyvuojančio tęstinio projekto „Švyturio nušviestais Žemaitijos takais bevaikštant“.
Šis susitikimas tapo gyvu liudijimu, kad lietuviškos tradicijos, kalba ir tautinė savastis – tai švyturiai, rodantys mums kelią net ir sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Rytas prasidėjo šiltu, ypatingu sveikinimu. Įstaigos direktorė Danguolė Razantienė, vilkėdama tradiciniais Mažosios Lietuvos rūbais, pasitiko svečius su šypsena ir širdimi, kupina pasididžiavimo savo kraštu.
Pristatydama šį istorinį apdarą, ji priminė, kokią vertę savyje nešasi tautiniai rūbai – tai ne tik drabužiai, tai – mūsų protėvių gyvenimo būdo, laisvės ir savasties atspindys. Šventinę nuotaiką dar labiau sustiprino priešmokyklinės grupės vaikučiai. Pasipuošę Mažosios Lietuvos tautiniais kostiumais, dainavo skambias šio krašto dainas, kurių kiekvienas žodis, kiekviena nata lyg mažas tiltas jungė mus su praeitimi. Ši muzika, kupina paprastumo ir nuoširdumo, tarsi priminė, kad mūsų stiprybė glūdi šaknyse – kalboje, dainose, šokiuose. Vaikučiai pakvietė ir svečius kartu pašokti senus mūsų krašto šokius-ratelius.
Po šilto muzikinio sveikinimo įstaigos pavaduotoja ugdymui Aistė Jonušienė pristatė darželio kasdienybę ir pasididžiavimą – modernias, vaikams draugiškas ugdymo erdves, kuriose derinama meilė tradicijoms ir pažangūs ugdymo metodai. Taip pat buvo paskelbta, kad kitąmet projekto švyturį perims Visagino lopšelis-darželis „Gintarėlis“, toliau nešdamas šios gražios idėjos šviesą. Po pažintinės ekskursijos svečiai patraukė į Šilutės Hugo Šojaus dvarą, kur jų laukė edukacinė programa „Valgiai buvo šventi“. Senąja šišioniškių tarme pasakojama istorija apie šventinius valgius ne tik praturtino žinias, bet ir leido pajusti gilų ryšį su krašto papročiais, gyvenimo būdu, vertybėmis. Diena dar nesibaigė – svečiai leidosi į ekskursiją po Šilutę, po to keliavo į Rusnę. Kaip gi grįžti namo be žuvies iš to krašto, kur vanduo ir žmonės kuria gyvenimą?
Visa diena buvo tarsi gyva pamoka apie bendrystę, pagarbą praeičiai ir tautinį tapatumą. Ji parodė, kad tik kartu, stiprindami vieni kitus ir remdamiesi savo tradicijomis, galime išlikti tvirti, kūrybingi ir išdidūs. Lietuviškas kraštas – tai daugiau nei žemė. Tai mūsų tėvų ir senelių balsai, dainos ir maldos, mūsų kalbos skambesys ir mūsų vaikų ateitis.
Jūratė Bagdonavičė
Šilutės lopšelio-darželio „Gintarėlis” logopedė
