Pastaruoju metu daugelis muziejų ir dvarų šalia pagrindinių ekspozicijų turi parengę edukacines programas, kurias siūlo įvairių klasių mokiniams. Šilutės Vydūno gimnazijos pedagogai nutarė, kad reikia patiems artimiau susipažinti bent su dalimi iš jų, kad vykstant su vaikais lengviau būtų sudaryti programas ir formuluoti užduotis.
Ruduo – puikus metas pažinti Žemaitiją iš naujo. Pelkių spalvos dangus, pašykštėjęs skaidrumo, lydėjo mus dvi dienas, suteikdamas išskirtinio žavesio nepakartojamai šio regiono gamtai.
Kelionė prasidėjo nuo pažinties su Simono Daukanto veikla prie paminklo šiam iškiliam vyrui Papilėje (Akmenės raj.).
Jei dar buvo abejojančių, ar Lietuvoje galima pamatyti Marso kanjonus, tai Šaltiškių molio karjeras Akmenės rajone išsklaidė visas abejones. Pajusti ant savo batų prieš 250 milijonų metų susiformavusį gruntą ir įspūdis, ir iššūkis. Ne taip paprasta leistis slidžiu šlaitu turint viltį rasti bent pačią mažiausią fosiliją, menančią fitozaurų laikus.
Kamanų pelkė mus pasitiko kupstais kiminų, nubarstytais spanguolių uogomis, žemaūgiais berželiais, nepakartojamu ežero skaidrumu, 30 metrų aukščio svyruojančiu apžvalgos bokštu. Kadangi rezervate galima vaikščioti tik mediniu taku, pelkės liūliavimą galėjome pajusti Kamanų rezervato direkcijoje įrengtoje ekspozicijoje.
Vėsią dieną sušildė Bukantės dvaro sodyboje laukusios darbuotojos su paruošta arbata, gardžia ir sočia žemaitiška vakariene. Žemaičių tarme pasakojimas apie čia gimusią ir vaikystę praleidusią rašytoją Žemaitę leido dar kartą įsitikinti gyvu kalbos lobynu. Atstatytuose sodybos pastatuose puiki tautodailės ekspozicija: kryžiai, medžio drožėjo Stanislovos Riaubos, gražiai vadinto Riaubele, darbai, namų apyvokos daiktai.
Kitos dienos ryto mankšta – geometrinių figūrų parkas ir energetiniai labirintai. Gal kad lietus, rytas, o gal kad ruduo, buvome vieninteliai lankytojai. Paklaidžioję ir radę išėjimą, pasikrovę energijos kelionę tęsėme toliau. Aplankėme „Šaltojo karo muziejų“, vienintelę Europoje ekspoziciją, įrengtą požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse.
Kelionės pabaiga – Plungės dvaro sodyba, priklausiusi kunigaikščiams Oginskiams. Dvaras – tai ne tik statinys, tai visų pirma kultūros židinys. Verta paminėti, kad Oginskių giminė buvo muzikali, todėl neatsitiktinai dvare buvo įkurta muzikos mokykla, kurioje mokėsi ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Valanda pasivaikščiojimų po parką klausantis legendų – finalinis akordas.
Ir kaipgi neprisiminsi žemaičių karšto poeto Vytauto Mačernio eilių:
Už tai pamėgau ašen rudenį, liūdnas spalvas ir vėją,
Kurs apipurškia lietum gailias, bevystančias gėles.
Jonas Jaunius,
Šilutės Vydūno gimnazijos vyresnysis fizikos mokytojas
